VIRTUALI PARODA

PERGALINGOS 1989-ŲJŲ KŪČIOS: MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTO NUVAINIKAVIMAS

Apie parodą

Šios virtualios parodos credo dvejopas: APGINTI ir ATMINTI. Lietuvos piliečių pareiga yra apginti savo tautos ir valstybės nacionalinę istoriją bei istorinę tiesą. Kita vertus, ne mažesnė mūsų piliečių ir valstybės pareiga yra atminti reikšmingiausius istorinius faktus ir įvykius, neleisti jų falsifikacijos ir bendrai saugoti tautos ir piliečio istorinę atmintį. Nes greta kalbos, kultūros ir žemės istorinė atmintis yra kiekvienos tautos išlikimo ir istorinio progreso pagrindas.

Plačiau

1939.08.23.

VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS NEPUOLIMO SUTARTIS

1939 m. rugpjūčio 23-iąją Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį, kuri nuo kitų panašaus pobūdžio sutarčių skyrėsi tuo, kad ją sudarė dvi agresyvios totalitarinės valstybės, kad ji turėjo savo slaptuosius protokolus ir tiesmukai buvo nukreipta prieš trečiųjų šalių nepriklausomybę ir suverenitetą.

„Abi Susitariančiosios šalys įsipareigoja susilaikyti nuo visokios prievartos, nuo visokių agresyvių veiksmų ir nepulti viena kitos tiek atskirai, tiek kartu su kitomis valstybėmis.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

SLAPTASIS PAPILDOMAS PROTOKOLAS PRIE VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS NEPUOLIMO SUTARTIES

Pagal Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties slaptąjį protokolą Latvija, Estija, Suomija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija) liko SSRS įtakos zonoje, o Lietuva ir Vakarų Lenkija „atiteko Vokietijai“.

„Jeigu srityse, įeinančiose į Baltijos valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taptų Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

1939.09.28.

VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS DRAUGYSTĖS IR SIENOS SUTARTIS

1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo pasirašyta dar viena sutartis, įtvirtinusi naujas Vokietijos ir SSRS sienas, trečiųjų šalių sąskaita padidinusi tų valstybių teritorijas, de facto likvidavusi Lenkijos valstybingumą ir lenkų tautos teisę į suverenitetą bei fiksavusi Vokietijos ir SSRS faktinę geopolitinę partnerystę.

„Suirus buvusiai Lenkijos valstybei, SSRS vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė laiko išimtinai savo uždaviniu atkurti šioje teritorijoje taiką ir užtikrinti ten gyvenančioms tautoms taikų, jų nacionalinius ypatumus atitinkantį gyvenimą.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

SLAPTAS PASITIKĖJIMO PROTOKOLAS PRIE VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS DRAUGYSTĖS IR SIENOS SUTARTIES

Slaptasis pasitikėjimo protokolas prie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės ir sienos sutarties buvo skirtas nacistinės Vokietijos ir stalininės SSRS tuomet vykdytai tam tikrai „nacionalinei politikai“ ir jos principams.

„SSRS vyriausybė nekliudys Vokietijos piliečiams ir kitiems vokiečių kilmės asmenims, gyvenantiems jos interesų sferose, jeigu jie norės persikelti į Vokietiją arba į Vokietijos interesų sferas.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

SLAPTASIS PAPILDOMAS PROTOKOLAS DĖL LIETUVOS PERĖJIMO IŠ VOKIETIJOS Į SSRS INTERESŲ SFERĄ

Nauju slaptuoju papildomu protokolu, pakeitus 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto slaptojo papildomo protokolo pirmąjį paragrafą, maždaug pusšimčiui metų buvo nulemtas Lietuvos valstybės ir lietuvių likimas. Būtent šis paragrafas de facto ir de jure Lietuvą ir lietuvius ilgiems dešimtmečiams atkirto nuo Vakarų kultūros ir civilizacijos.

„Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSRS interesų sferai, o Liublino vaivadija ir Varšuvos vaivadijos dalis priskiriama Vokietijos interesų sferai.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

ŽEMĖLAPIS PRIE 1939 M. RUGSĖJO 28 D. VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS DRAUGYSTĖS IR SIENOS SUTARTIES, RODANTIS NAUJĄJĄ VOKIETIJOS IR SSRS SIENĄ BEI INTERESŲ RIBAS

Prie 1939 m. rugsėjo 28d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės ir sienos sutarties buvo pridėtas ir specialus žemėlapis, kuris iš esmės fiksavo ketvirtąjį Lenkijos valstybės padalijimą tarp Vokietijos ir SSRS (Rusijos).

Į žemėlapį žvelgiant iš pietų į šiaurę, siena tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvusios Lenkijos teritorijoje, buvo išvesta daugmaž beveik lygiagrečiai upių Sanas–Bugas–Narevas–Pisa vagoms. Žemėlapyje matome, kad pietuose siena prasidėjo netoli Peremyslio, o šiaurėje baigėsi ties pietine Lietuvos riba Užnemunę paliekant Vokietijai, o visą likusią Lietuvą (be Klaipėdos krašto, kurį Vokietija nuo Lietuvos atplėšė dar 1939 m. kovo 22 d.) paliekant sovietų „interesų sferoje“. Būtent tą sieną, riebiai, bet ne itin skrupulingai nubrėžtą juodu pieštuku, žemėlapyje ir matome. Dešiniau jos – šio susitarimo signatarų SSRS diktatoriaus Josifo Stalino ir Trečiojo reicho užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo parašai ir data. Iškalbingi sutarties atributai, turėję liudyti dokumentą pasirašiusių šalių didžiulį tarpusavio pasitikėjimą.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos valstybės plotas buvo 389,7 tūkst. km2. Joje gyveno apie 35,339 mln. gyventojų. Pagal Berlyno ir Maskvos įvykdytą Lenkijos padalijimą Vokietijai atiteko 188,7 tūkst. km2, arba 48,4 % visos lenkų teritorijos su maždaug 22,140 mln. gyventojų (62,7 %). Iš šio ploto 92,000 km2 teritoriją su maždaug 9 mln. gyventojų Adolfas Hitleris aneksavo jau 1939 m. spalį ir tiesiogiai įjungė į Trečiąjį reichą. O iš likusių lenkų okupuotų žemių su maždaug 13 mln. gyventojų buvo sukurta vadinamoji Generalinė gubernija, valdoma Berlyno.

Sovietų Sąjunga pagal žemėlapyje fiksuotą susitarimą gavo 201,000 km2, arba 51,6 % buvusios Lenkijos teritorijos su 13,199 mln. gyventojų (37,3 %). Iš šio ploto Baltarusijos SSR buvo perduota 103,000 km2 plotas su 7,733 mln. gyventojų; Ukrainos SSR – 89,7 tūkst. km2 teritorija su 7,929 mln. gyventojų, o Lietuvos Respublika pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, pagal 1926 m. rugsėjo 28 d. nepuolimo sutartį su SSRS bei pagal 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo bei Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį atgavo sostinę Vilnių ir maždaug trečdalį pietryčių Lietuvos: 8,3 tūkst. km2 teritoriją su maždaug 537,000 gyventojų. [Plačiau apie Hitlerio ir Stalino įvykdyto Lenkijos ketvirtojo padalijimo geopolitines ir demografines pasekmes žiūrėti: Piotr Eberhardt, Przemieszczenia ludności terytorium Polski spowodowane II wojną światową, Warszawa: PAN Instytut geografii i przestrzennego zagospodarowania im. Stanisława Leszczyckiego, 2000; Vitalija Stravinskienė, Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.), Vilnius, 2011]

VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS VYRIAUSYBIŲ BENDRAS PAREIŠKIMAS PO DRAUGYSTĖS IR SIENOS SUTARTIES PASIRAŠYMO APIE TŲ VALSTYBIŲ TOLESNIUS POLITINIUS TIKSLUS

Šiuo slaptuoju papildomu protokolu faktiškai buvo paneigta lenkų tautos teisė į suverenitetą ir nacionalinį valstybingumą.

„Abi pusės neleis savo teritorijoje jokios lenkų agitacijos, nukreiptos prieš kitos pusės teritoriją. Jos likviduos savo teritorijoje tokios agitacijos užuomazgas ir informuos viena kitą apie reikalingas priemones.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS VYRIAUSYBIŲ BENDRAS PAREIŠKIMAS PO SIENŲ NUSTATYMO IR DRAUGYSTĖS SUTARTIES PASIRAŠYMO APIE TŲ VALSTYBIŲ TOLESNIUS POLITINIUS TIKSLUS

Šis dokumentas aiškiai parodo, kokioje sudėtingoje geopolitinėje padėtyje 1939 m. gale buvo atsidūrusios Vakarų demokratinės valstybės.

„…už vykstantį karą atsako Anglija ir Prancūzija, be to, jei karas bus tęsiamas, Vokietijos ir SSRS vyriausybės tarsis dėl būtinų priemonių.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

1940.01.10.

SLAPTASIS PROTOKOLAS

Dokumentas itin ryškiai atspindi didžiųjų totalitarinių valstybių veiklos tikslus ir metodus tarptautinėje arenoje Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Liudija Berlyno ir Maskvos visišką tarptautinės teisės nepaisymą, nesiskaitymą su nepriklausomų valstybių suverenitetu ir jų teritoriniu vientisumu, čia gyvenančių tautų politine valia.

„SSRS vyriausybė sutinka kompensuoti Vokietijos vyriausybei už teritoriją, minimą šio protokolo 1 punkte, išmokėdama Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių, arba 31 milijoną 500 tūkstančių Vokietijos markių.“

Istoriko vertinimas
Dokumento vertimas

1953 – 1986

LIETUVIŲ IŠEIVIJOS PROTESTAI JAV, AUSTRALIJOJE IR EUROPOJE REIKALAUJANT MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTO PASEKMIŲ PANAIKINIMO IR LAISVĖS LIETUVAI

1944–1945 m. vykstant Lietuvos sovietinei reokupacijai iš Tėvynės į Vakarų Europą emigravo per 50 000 politiškai aktyvių ir raštingų lietuvių. Kadangi karo nusiaubtoje Europoje įsikurti buvo sunku, be to, čia aktyviai veikė ir įvairios SSRS specialiosios tarnybos, stebėjusios ar persekiojusios politinius emigrantus, maždaug nuo XX a. penkto dešimtmečio pabaigos ir ypač šeštame dešimtmetyje absoliuti dauguma lietuvių emigrantų iš Europos patraukė į JAV arba į kitas pasaulinio karo mažiau paveiktas šalis. Ypač patraukliai lietuviams atrodė ekonomiškai tuomet klestėjusios JAV, kur gausios, stiprios ir turtingos lietuvių bendruomenės, lietuviškos parapijos buvo įsikūrusios dar nuo XIX a. pabaigos. Be to, čia buvo išplėtota vietinė lietuviška spauda, sekmadieninės mokyklos, virė įvairialypis kultūrinis ir politinis vietos lietuvių gyvenimas.

Todėl nenuostabu, kad būtent JAV susikūrė ištisas lietuviškų politinių patriotinių organizacijų tinklas ir įsiplieskė didžiausia, plačiausia ir aktyviausia lietuviškos politinės emigracijos kova prieš Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius. Kova prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, už nepriklausomos valstybės atkūrimą. Ypač aktyvią antisovietinę politinę-propagandinę ir Lietuvos laisvinimo veiklą čia išvystė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Amerikos lietuvių taryba, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga ir daug kitų. Būtent jų iniciatyva, pastangomis bei lėšomis ir buvo organizuojamas pagrindinis politinis darbas.

JAV ir Europos miestuose buvo rengiamos įvairios antisovietinės politinės demonstracijos, manifestacijos, piketai, mitingai, akcijos. Tarptautinėms organizacijoms, JAV ir kitų užsienio šalių vyriausybėms siunčiami įvairūs memorandumai, peticijos, protesto laiškai. Ypač stengtasi veikti ten, kur būdavo sprendžiami pasaulio pavergtų tautų reikalai, kur vienu ar kitu momentu susikoncentruodavo pasaulio viešasis dėmesys arba kur su vizitais atvykdavo Sovietų Sąjungos atstovai.

Todėl prieš Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius, prieš Lietuvos okupaciją, aneksiją ir reikalaujant Lietuvai laisvės dažnai buvo protestuojama Niujorke prie Jungtinių Tautų Organizacijos būstinės ar net patekus į pačią būstinę, Paryžiuje – prie UNESCO rūmų, Madride ir Vienoje vykstant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijoms bei prie SSRS ambasadų įvairiose pasaulio sostinėse.

Tai, kad būtent Šiaurės Amerikoje ryškiausiai įsiliepsnojo Baltijos tautų kova prieš sovietinę okupaciją ir aneksiją, lėmė ir JAV administracijos pozicija. Nuo 1940 m. liepos 23 d., kada JAV valstybės vicesekretorius Sumneris Wellesas paskelbė deklaraciją, nepripažįstančią Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS teisėtumo, Vašingtonas šios principinės pozicijos gana nuosekliai laikėsi ligi pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir Baltijos valstybių galutinio išsivadavimo 1990–1991 metais. Dėl tokio JAV nusistatymo per visą sovietmetį Vašingtone liko veikti Lietuvos Respublikos pasiuntinybė, o Niujorke ir Čikagoje – Lietuvos konsulatai.

Lietuvos išlaisvinimo darbas buvo dirbamas ir Europoje. Pirmiausia tose valstybėse, kurios nepripažino Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) sovietinės okupacijos ir aneksijos teisėtumo ir kur trumpiau ar ilgiau daugmaž liko veikti Lietuvos diplomatinės tarnybos fragmentai: Londone, Paryžiuje, Berne, Romoje prie Vatikano. Čia Lietuvos laisvinimo iš SSRS okupacijos diplomatinę bylą kuravo ir tęsė lietuvių diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis Vyresnysis ir jo sūnūs Stasys Lozoraitis Jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis, Stasys Antanas Bačkis, Ričardas Bačkis, Jurgis Baltrušaitis Jaunesnysis, Antanas Liutkus, Žiba Klimienė, Bronius Bazys Balutis, Vincas Balickas, dr. Jurgis Šaulys, Edvardas Turauskas ir daug kitų lietuvių diplomatų patriotų. Ši lietuvių politinės emigracijos kova už Tėvynės išlaisvinimą iš svetimųjų priespaudos gyvybiškai svarbi išliko ligi pat Lietuvos laisvės lygos pirmojo viešo protesto mitingo Vilniuje 1987 m. rugpjūtį, Sąjūdžio gimimo 1988 m. birželį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją.

1987 – 1989

PROTESTO MITINGAI LIETUVOJE PRIEŠ MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTO SLAPTŲJŲ PROTOKOLŲ PASEKMES – SSRS ĮVYKDYTĄ LIETUVOS OKUPACIJĄ IR ANEKSIJĄ

Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų oficialaus pripažinimo, pasmerkimo ir jų teisinio įvertinimo klausimas SSRS aneksuotose Baltijos šalyse viešai pradėtas kelti Michailui Gorbačiovui Sovietų Sąjungoje pradėjus perestroikos politiką ir šiek tiek atlaisvinus sovietinio totalitarizmo varžtus. Lietuvoje šį klausimą pirmoji iškėlė pogrindyje veikusi disidento, politinio kalinio Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga. Būtent ji 1987 m. rugpjūčio 23 d. minint 48-ąsias pakto metines Vilniuje prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo surengė viešą protesto mitingą prieš Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmes – SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją.

1988–1989 m. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje susikūrus nacionalinio išsivadavimo iš SSRS priklausomybės tautiniams judėjimams (Estijoje ir Latvijoje – Liaudies frontams, o Lietuvoje – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui) Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų egzistavimo pripažinimo, teisinio įvertinimo ir pasmerkimo klausimas visose trijose Baltijos šalyse tapo vienu ryškiausių ir efektyviausių išsivadavimo kovos leitmotyvų.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Rygoje ir Taline buvo surengti masiniai protesto mitingai. Vilniuje Vingio parke Sąjūdžio suorganizuotame mitinge tuomet dalyvavo apie 200 000 žmonių.

Spaudžiant SSRS vyriausybę pasmerkti Molotovo–Ribbentropo paktą 1989 m. rugpjūčio 23-ioji buvo pažymėta dar ryškesne politinio protesto manifestacija Baltijos šalyse. Vilnių, Rygą ir Taliną tądien sujungė daugiau nei 600 km ilgio Baltijos kelias – gyva žmonių grandinė, kurioje išsirikiavo daugiau nei milijonas laisvės reikalaujančių lietuvių, latvių, estų. Šis įvykis politiškai sudrebino Europą. Apie jį rašė praktiškai viso pasaulio spauda.

1989.12.24.

SSRS LIAUDIES DEPUTATŲ SUVAŽIAVIMO NUTARIMAS
„DĖL TARYBŲ SĄJUNGOS IR VOKIETIJOS 1939 METŲ NEPUOLIMO SUTARTIES POLITINIO IR TEISINIO ĮVERTINIMO“ IR KOMISIJOS SUDĖTIS

1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas Baltijos tautoms turėjo istorinę reikšmę. Pirmąkart nuo 1939 m. rugpjūčio 23 d. – 1941 m. sausio 10 d. Molotovo–Ribbentropo pakto dokumentų pasirašymo ir 1940 m. birželį–rugpjūtį SSRS įvykdytos Lietuvos, Latvijos, Estijos okupacijos ir aneksijos aukščiausia sovietinė valdžia pagaliau pripažino ir pasmerkė beveik pusšimčio metų senumo savo pačios neteisėtus veiksmus Baltijos šalių atžvilgiu.

„SSRS liaudies deputatų suvažiavimas smerkia tai, kad buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. „slaptasis papildomas protokolas“ ir kiti slapti susitarimai su Vokietija. Suvažiavimas pripažįsta slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.“

Istoriko vertinimas

2020.12.22.

Istorikų dr. Algimanto Kasparavičiaus ir dr. Mindaugo Nefo pokalbis

Istorikų dr. Algimanto Kasparavičiaus ir dr. Mindaugo Nefo pokalbis ieškant atsakymo į Lietuvai reikšmingus istorinius klausimus: kaip Atgimstanti Lietuva sužinojo apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir kokią pergalę atnešė 1989 m. Kūčios?

Ši paroda sukurta po Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kreipimosi į Vokietijos federalinę kanclerę Angelą Merkel, kuri sutiko, kad Molotovo–Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų faksimilės būtų eksponuojamos Lietuvoje. Tai įgyvendinti prieš pat Kūčias nuspręsta siekiant priminti 1989 m. gruodžio 24 d. datą, kuri Lietuvai ir visoms Baltijos tautoms turi svarbią istorinę reikšmę kovojant dėl nepriklausomybės atkūrimo.

Kuratorius dr. Algimantas Kasparavičius (LII), kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė.

Dėkojame Vokietijos Federalinei Kanclerei Angelai Merkel, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Politiniam archyvui.

1940 01 10 slaptojo protokolo originalo kalbomis kopijų fotografijos iš leidinio: Vilius Kavaliauskas, „Suokalbis“, Vilnius: Lituanus, 1989.

PARODOS RENGĖJAS

PARTNERIS